- skubyti
- skubýti, skùbia, skùbė Rtr žr. skubėti: 1. Skubiù ravėt, kad šiandiej pabaigčia Slm. Šiandiej skubìs kult Ds. Kam mum skubýt Ob. Vis skùbė skùbė bulbas nukast, tai tada eisiąs ligoninėn Kp. | refl.: Skubýkis, kad prieš lietų spėtum nueit Lel. Nesiskubýsiu važiuotie namo, tegul gydžia Adm. Nėra ko skubýtis [mirti]: va duonos yr, druska nebrangi, o [v]anduo visai dykai Ob. Ko skubýtis [vesti] – šitos košės pakaks Km. Jaunas berneli, skubykis joti, tavo mergelė baigia raudoti LTR(Ob). Gaili ligonio ir skubies jam tą operaciją padaryti Vaižg. Jam atduot garbes skubias ko veikiausiai KN29. 2. Kai drožia, kad skubia, net padai aukštyn šoka LTR(Rk). | refl.: Vakaras – reikia skubýtis namo An. Skubiaũs, kad nepaliktų An. Kurgi taip skubies? V.Krėv. Anksti jau reikia visiem nubusti, laukan skubýtis, dirbti, sukrusti BM437. | prk.: Saulė … skùbias vakaruos BM70(Žb). ^ Skubiasi kaip selyklą padiegęs LTR(J.Jabl). \ skubyti; atskubyti; išskubyti; nuskubyti; paskubyti; priskubyti; užskubyti
Dictionary of the Lithuanian Language.